Finansų. Teisės skaidrės презентация

norma


Teisės institutas

Teisės pošakis

Teisės šaka


Materialiosios teisės šakos Proceso teisės šakos

Konstitucinė teisė Konstitucinio proceso teisė
Administracinė teisė Administracinio proceso teisė
Civilinė teisė Civilinio proceso teisė
Baudžiamoji teisė Baudžiamojo proceso teisė
Finansų teisė
Darbo teisė
Ir kitos

nėra savarankiška teisės šaka, bet priklauso konstitucinei teisei arba administracinei teisei;
2) kad finansų teisė turi būti aiškinama kaip kompleksinė teisės šaka, neturinti savo reguliavimo dalyko;
3) dabar pripažįstama, kad FT yra savarankiška teisės šaka, turinti visus požymius (reguliavimo dalyką, metodus, šaltinius ir pan.).
Finansų teisė egzistuoja kaip savarankiška teisė visose rytų bloko ir kai kuriose vakarų šalyse (Pvz., Prancūzijoje). Kitur kaip savarankiška teisės šaka nepripažįstama.

teisei, galima sutikti tik iš dalies (finansų teisei LR Konstitucijoje skirtas visas XI skirsnis). Tačiau, Konstitucija yra aukščiausias šalies įstatymas, ir remiantis ja kuriama ne tik finansų teisė, bet ir kitos teisės šakos.
Administracinė teisė
Abiems šakoms būdingas imperatyvumo metodas. Tačiau skiriasi pagal reguliavimo dalyką: AT reguliuoja tik tuos finansinius santykius, kurie susiję su finansinių institucijų sudarymu ir jų kompetencijos nustatymu.

apima atitinkamus piniginius turtinius santykius. Tačiau finansinių teisinių santykių objektas yra piniginės lėšos, priklausančios valstybei, o civilinėje teisėje fiziniams ir juridiniams asmenims nuosavybe priklausančios lėšos. Skiriasi interesai, kurie realizuojami konkrečiais santykiais: FT-ėje –valst. finans. interesai, CT-ėje asmeniniai arba kolektyviniai interesai. FT santykiai atsiranda įstatymų pagrindu ir išreiškia vienašališką įstatymo leidėjo valią, o CT santykiai gali atsirasti ir sutarčių pagrindu.Skiriasi metodu: civiliniuose santykiuose niekada nebūna imperatyvumo, tuo tarpu finansų teisei būdingas imperatyvusis metodas: valdžios paliepimai, kontrolė, revizijos ir kt.;Skiriasi santykių subjektinė sudėtis, t.y. civiliniuose santykiuose valstybės gali ir nebūti.
Tačiau tarp CT ir FT yra bendri institutai – kreditavimo, atsiskaitymo, valiutų keitimo ir draudimo.

– piniginė bausmė, bauda
iš senovinių vok. žodžių „fein“, „finding“, „finoten“, „finte“ - gudrus, suktas, sukčiauti, suktybė
lot. „finitet“, „finare“ – pabaigti
Iš “finare” buvo padarytas daiktavardis “finatio”, “financia” – baigimas. Iš pradžių “finatio” reiškė bylos pabaigą, teismo sprendimą, vėliau teismo nustatytą mokėjimą, baudą, dar vėliau ne tik teismo, bet ir šiaip kiekvieno valdovo, pono užkrautą mokėjimą. Pagaliau, Prancūzijoje, vėliau ir kituose kraštuose žodžio “finansai” prasmė siaurėja. Finansai ima reikšti valstybei daromus ar iš valstybės gaunamus mokėjimus.

pinigai atskiriami nuo valstybės iždo. Susidaro valstybės piniginių lėšų fondas, vadinamas biudžetu;

II-a prielaida: Valstybės biudžeto formavimas įgauna sisteminį pobūdį. Kartu susidaro tam tikra valstybės pajamų ir išlaidų struktūros sistema, kuri yra reglamentuojama įstatymais;
III-a prielaida. Mokesčiai piniginėje formoje įgavo prievolinę reikšmę. Tai sudarė sąlygas plėtotis piniginiams santykiams.

į du didelius sektorius: privatiniai (dažnai vadinami verslo, įmonių finansai) ir viešieji. Į privačių finansų sektorių įeina bankai, pinigų rinka, investicijų rinka su vertybių birža ir naujo kapitalo emisijomis, devizų rinka, kur prekiaujama įvairių kraštų mokėjimo priemonėmis, draudimo bendrovių operacijos. Viešaisiais finansais suprantama įvairaus laipsnio valdžios organizacijų išlaidos ir pajamos, t. y. viešasis ūkis“ (Lietuvių enciklopedija)
“Finansai yra ekonominė kategorija, kuri atspindi tam tikrus piniginius santykius tarp įmonių, tarp visos visuomenės ir atskirų jos narių. Į finansų sistemą įeina: 1) įmonių ir ūkio šakų finansai; 2) valstybinis biudžetas; 3) kreditas; 4) socialinis draudimas; 5) turto ir asmens draudimas” (V. Meidūnas, P. Puzinauskas)
“Finansai yra sistema kiekvienoje valstybėje būtinų ekonominių santykių, kurių turinys yra centralizuotų (valstybinių) ir decentralizuotų (ūkio subjektų) piniginių lėšų fondo sudarymas” (O. Buckūnienė, V. Meidūnas, P. Puzinauskas)

ir naudoja piniginius išteklius per laikotarpį, įvertinant patiriamą riziką.
Terminas finansai naudojamas:
- Pinigų ar kito turto situacijos analizėje;
- Pinigų ar kito turto valdyme ir kontrolėje;
- Projektų finansinės situacijos bei rizikos įvertinime.

bendrai imant viešosios teisės organizacijų ūkio išteklius (viešojo ūkio gyvenimo faktus)”.
„Finansų mokslas yra viešosios teisės organizacijų išlaidų ir pajamų mokslas“.

finansai apibūdina gamybinės ir komercinės veiklos finansinę pusę. Privačių subjektų komercinės ir ūkinės veiklos procese yra sukuriamos ir panaudojamos piniginės pajamos bei sudaromi tiek įmonių, tiek ir valstybės piniginių lėšų fondai.

Finansų sistemos pagrindas yra valstybiniai finansai, kurie išreiškia ekonominius santykius, susijusius su valstybinių piniginių išteklių fondų sudarymu ir panaudojimu. Tokių fondų kūrimas yra būtinas siekiant garantuoti ūkio, socialinių ir kultūrinių priemonių, valstybės valdymo, krašto apsaugos ir kitų išlaidų finansavimą.

teisės šaka, ir kaip mokymo disciplina.

Kaip teisės šaka:

Finansų teisė – tai teisės šaka, reguliuojanti visuomeninius santykius, susijusius su valstybės (savivaldybės) pinigų fondų sudarymu ir naudojimu bei finansinių paslaugų teikimo valstybiniu reguliavimu.
Finansų teisė - tai sistema visuotinai privalomų elgesio taisyklių, kurios reguliuoja valstybės pinigų fondų kaupimą ir naudojimą bei finansinių paslaugų teikimą.
Finansų teisė – tai teisės normų visuma, reguliuojančių finansinius teisinius procesus / visuomeninius santykius, kylančius kaupiant, paskirstant ir panaudojant valstybės pinigines lėšas, būtinas jos funkcijoms ir tikslams vykdyti konkrečiu periodu.

santykius, atsirandančius kaupiant, paskirstant ir panaudojant valstybės pinigines lėšas, būtinas valstybės uždaviniams ir funkcijoms vykdyti konkrečiame laiko periode.
Finansų teisė – teisės normų, reguliuojančių valstybės ir savivaldybių pinigų fondų kaupimą ir naudojimą, taip pat nustatančių finansinių paslaugų įmonių veiklos pagrindus, visuma.

Atsižvelgiant į tai, kad šis mokslas turi ekonominį pobūdį, finansų teisę galima apibrėžti taip: finansų teisė - tai visuma teisės normų, reguliuojančių valstybės finansinę veiklą. Pati finansų teisė, lyginant su kitomis teisės šakomis, yra palyginus nauja, jei nėra būdingas stabilumas (Tai rodo nuolat keičiami finansų teisės aktai).

Finansų teisė priskiriama prie viešosios teisės.

žinių apie finansų teisę, jos atsiradimo ir vystymosi perspektyvas. Finansų teisės mokslo dalykas - ne finansiniai santykiai, o pati finansų teisė ir jos taikymo praktika.

Finansų teisės mokslo uždaviniai:
1) sukaupti žinias apie finansų teisę;
2) teikti pasiūlymus dėl finansinio turinio reguliavimo tobulinimo;
3) šviesti visuomenę.

Finansų teisės mokslui būdingi 2 kriterijai: teisinis ir ekonominis.
1. Ekonominis aspektas pasireiškia lėšų paskirstyme ir perpaskirstyme bei panaudojime.
2. Teisinis pasireiškia tuo, kad visos finansų procedūros sureguliuotos finansų teisės normomis.

teisinių santykių apibūdinimas ir analizė, jų aiškinimas ir klasifikavimas;
teisinis-lyginamasis – teisinių institutų palyginimas, kurie priklauso skirtingų šalių teisinėms sistemoms;
sociologinis – finansinių institucijų veiklos priežiūra, sociologinių tyrimų atlikimas;
istorinis-lyginamasis;
tiesioginio pažinimo metodas – asmeninis tyrinėtojo dalyvavimas jį dominančiuose finansiniuose teisiniuose santykiuose.

ir praradusios teisinę galią);
finansų teisės ir finansinės sistemos principai;
finansų teisės metodai;
finansų teisės šaltiniai;
įstatymų taikymo ir įstatymų leidybos praktikos analizė;
finansinės veiklos vystymosi ir jos įteisinimo istorija;
suvienodinimo klausimai, pvz., finansų ir civilinės, finansų ir muitinės; finansų ir administracinės įstatymų leidybos;
rekomendacijos, skirtos finansinių teisinių normų kūrimui, įstatymų taikymo praktikai ir pan.

(plačiausia prasme).
Tokiems santykiams būdingi požymiai:
1) per juos paskirstomos nacionalinės pajamos tarp valstybės gyventojų ir ūkio subjektų;
2) visus finansinius santykius vienija bendras tikslas, o būtent sukaupti piniginius išteklius, kurių reikia valstybei funkcionuoti;
3) finansiniai santykiai visada atsiranda valstybės iniciatyva, kuri organizuoja visą finansų veiklą( tai santykių organizacinis pobūdis);
4) finansinių santykių atsiradimą sąlygoja valstybės poreikis gauti pinigines lėšas, kurios sudaro valstybės finansinį pagrindą;
5) pagal savo pobūdį finansiniai santykiai - piniginiai santykiai, kurių pagrindinis objektas - pinigai ir kitos vertybės, turinčios piniginę vertę. (plačiau atskira tema)

santykių, atsirandančių valstybei kaupiant lėšas savo fonduose ir jas naudojant valstybės funkcijų realizavimui.

Finansų teisės dalykas – žmonių santykiai, atsirandantys sudarant valstybės biudžetą, jį naudojant, taip pat nustatant mokesčių mokėjimo pagrindus ir tvarką, teikiant kreditus, vykdant bankų operacijas, leidžiant vertybinius popierius ir kt.

finansiniai ištekliai, piniginės lėšos, sukaupti valstybės finansiniuose fonduose.

tai, kad jame derinami 3 bendrieji teisės reguliavimo metodai:
valdingi įgalinimai (administracinis metodas)
bendrojo nustatymo (konstitucinis metodas)
atskirų dispozicijų reguliavimo elementai (civilinis metodas)

panaudojimo;
finansinės veiklos kontrolės.

II nuomonė:
paskirstomoji – apima lėšų sukaupimą ir panaudojimą;
kontrolės

ir ypatingoji dalys.

Bendrosios dalies normos įtvirtina valstybės finansinės veiklos pagrindus, jos uždavinius, įgyvendinimo formas ir metodus, nustato finansų kontrolės teisinius pagrindus, institucijų, dalyvaujančių finansinėje veikoje, ratą ir kompetenciją.

- teisinių institutų:
finansinės teisės valdymo;
finansų kontrolės;
biudžetinių santykių teisinio reguliavimo;
valstybės ir savivaldybės tikslinių fondų;
mokestinių santykių reguliavimo;
valstybės skolos;
valstybės išlaidų ir finansavimo;
bankininkystės santykių valstybinio reguliavimo;
draudimo santykių valstybinio reguliavimo;
pinigų apyvartos institutas.

Remiantis šiais išvardytais institutais, galima išskirti ir subinstitutus, pvz., biudžetinių santykių reguliavimo institutas gali būti išskirtas į biudžeto tvirtinimo, naudojimo ir pan. subinstitutus.

pajamų (mokesčių)
valstybės kredito
valstybės išlaidų
valstybės finansinės kontrolės
pinigų apyvartos ir valiutinio reguliavimo sritis.

veikla yra reglamentuota įstatymų.
Viešumo principas pasižymi atvirumo charakteristika finansinėje veikloje. Finansų sistemos funkcionavimo procese vyksta daug finansinių-teisinių aktų projektų svarstymų, ataskaitų apie biudžeto vykdymą, finansinės veiklos ataskaitų patikrinimų ir pan.
Finansinio federalizmo principas reiškia, kad biudžetas suskirstytas į savarankiškus valstybės ir savivaldybių biudžetus.
Planingumo principas pasižymi tuo, kad visa finansinė veikla paremta finansinių-planinių aktų sistema.

sistemos daliai.

Kaip pvz., biudžetinei teisei būdingi tokie principai: biudžetinės sistemos vieningumo; biudžeto subalansavimo; biudžetų savarankiškumo ir pan. Arba mokesčių teisei būdingi tokie principai: mokesčių sistemos vieningumo; mokesčių mokėjimo visuotinio privalomumo; mokesčių teisėtumo; apmokestinimo aiškumo; mokesčių mokėtojų lygybės ir pan.